Leliūnų seniūnijos bendruomenė

 
Pradžia
Leliūnai
Pakalniai
Antalgė
Renginiai
Projektai
Kontaktai
Leliūnų vaikų dienos centras  

Leliūnų vaikų dienos centro „Tiltas“ lankstinukas
                 

 
 
 
 
 
 
 
 
Leliūnai
Globos namai Mokykla Moterų
bendrija
„Leliūna“
Kultūros centras Vaikų dienos centras  
Tėviškė
Mano tėviškė lieknosios pušys
Ir beržai svyruonėliai prie kelio
Margos drobės išaustos močiūtės
Rugių laukas pasėtas senelio.
Čia keliai ir takeliai vingiuoja
Pro Leliūnų sodybas gražiausias
Čia poetai ir dainiai sugrįžta
Į gimtinę darbais pasidžiaugti.

Danutė Brukštuvienė


Tėviškės žemė, kur begyventum, kur beišvyktum, visam gyvenimui išlieka atgaivos šaltiniu. Ji kiekvienam žmogui ne tik pradžių pradžia, bet ir maža jo būties istorija.

Leliūnų seniūnija yra Rytų Lietuvoje, Utenos rajono vakarinėje dalyje. Ribojasi su Utenos miestu, Vyžuonų, Kuktiškių, Utenos seniūnijomis, Molėtų ir Anykščių rajonais.

Pertvarkant Lietuvos administracinį suskirstymą Leliūnų seniūnijos teritorija nuolat keitėsi. Tik nuo 1986 m. spalio 20 d. kai buvo prijungta Pakalnių apylinkė, teritorija nesikeitė Seniūnijos plotas 16244 ha, iš jų užima 346 ha vandens telkiniai, 2829 ha užima miškai. Turime 119 kaimų. Šiandien juose gyvena 3065 gyventojai. 29 kaimuose iš viso nelikę gyventojų. Mus supa  gražuoliai ežerai kaip: Vidinkstas(113 ha, ilgis 4 km didžiausias gylis 5,9 m), Apšlavas, Aknystėlis, Kermežys, Ilgis, Versmynas ir kt. Šalia gražuolių ežerų šliejasi valstybiniai miškai Ažuolijos, Pakalnių ir Medinių.

Per seniūnijos teritoriją eina valstybiniai keliai: Zarasai - Kaunas ir Vilnius -Utena. Vietinės reikšmės kelių ilgis 238 km.

Seniūnijos centras - Leliūnai. Tai miestelis kurio pradžia sietina su dvaru, kuris minimas XVIIa.

Dvaras

Nuo 1919-1950 m. Leliūnai buvo valsčius, vėliau apylinkės, o nuo 1955 m.-seniūnijos centras. Pirmoji katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1698 m., o 1788. pastatyta antroji - Šv. Juozapo parapijinė bažnyčia. Kunigo Masaičio pastangomis 1905 m buvo pastatyta ir dabar esanti gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia.

Bažnyčia

Vargonai vieni geriausių Rytų Lietuvoje. Jais grojo kompozitoriai: Juozas Karosas, Juozas Strolia, Juozas Gruodis ir kt. muzikai. Nesenai bažnyčia pažymėjo savo 100 -metį.

Pirmoji mokykla Leliūnuose įkurta jau 1853 m. Uždraudus lietuvišką žodį, buvo uždrausta jos veikla. Atgavus spaudos laisvę l905 metais kunigo Masaičio iniciatyva atkurta lietuviška pradžios mokykla.1955/56 mokslo metais mokykla gavo naują, Leliūnų vidurinės mokyklos vardą. 2001 m. rugsėjį mokykla reorganizuota į pagrindinę. Mokykloje mokėsi: kompozitoriai J. Strolia, J. Karosas, poetas A. Baltakis, akademikas, ekonomikos mokslų daktaras K. Meškauskas, rašytojas V. Račickas, menininkai, O. Gedminienė, V. Zaranka, J. Miliūnas, archeologas G. Zabiela ir daugelis kt. Mokykla turi savo herbą ir himną. Čia dirba puikūs pedagogai. Pagrindinei mokyklai vadovauja direktorius Edmundas Martinavičius.

Leliūnai nuo 1957 m pradėjo kultūrinį gyvavimą. Ilgą laiką kultūrai vadovavo Vilhelmina Zarankienė. 1961 m. sukurtas garsusis "Leliūniečių kadrilis", jo autorius - kraštietis kompozitorius Juozas Karosas. Su koncertais leliūniškiai aplankė ne tik Lietuvos miestus miestelius ir kaimus bet ir pabuvojo Rygoje Sankt Petrerburge bei kitose vietose. Dalyvavo respublikinėse bei rajono dainų šventėse. Nuo 1993 m. Leliūnų kultūros namai eksperimento tvarka tampa pavaldūs mokyklai. Per pastaruosius metus vyko įvairios reformos kultūros srityje, tačiau Leliūnuose kultūrinis gyvenimas vyksta. Kasmet sukviečiame kraštiečius į šventę - susitikimą . Sugrįžta prieš Didžiuosius Šv. Petro ir Povilo atlaidus vaikai, išsibarstę po Lietuvą ir kitas šalis. Sugrįžta, kad prisimintų savo pradžių pradžią. Džiaugiamės kad kultūriniam gyvenimui vadovauja jauni energingi kultūros darbuotojai, kurie yra Utenos kultūros centro darbuotojai Aušra ir Edmundas Gutauskai. Didžiuojamės, kad šie jauni žmonės subūrė mūsų pamainą  vaikus ir jaunimą į pop chorą "Aušra", kuris 2006 m. respublikiniame vaikų popchorų grupėje užėmė II vietą.

Leliūnuose įsteigta biblioteka 1940 metais, kuri veikia iki šiol. Joje dirba puiki darbuotoja daug metų atidavusi jėgų vadovaudama kultūriniam gyvenimui Leliūnuose. Džiaugiamės Danutės Mažliokienės darbu, gražiu bendravimu su vietos žmonėmis, mokiniais. 2000 metais Leliūnų krašto žmonėms, mokyklai padovanojo kraštietis kasmet atvykstantis į Leliūnus Povilas Karosas. Iš savo asmeninės bibliotekos jis persiuntė knygas į savo gimtąjį kraštą, kad knygas išleistas išeivijoje galėtų skaityti leliūniškiai.

Didelę asmeninę biblioteką apie 7000 knygų yra sukaupusi mūsų miela ir gerbiama mokytoja Eleonora Zarankaitė. Jos knygų fondas yra kauptas nuo 1947 metų.

Ir kaipgi būtų beatrodęs pastatas - buvusi mokykla jei ne Leliūniškis tautodailininkas puodžių puodžius ir Lietuvos puodžių karalius Vytautas Valiušis. Tai jo didelio užsispyrimo dėka, šiose patalpose įkurtas keramikos muziejus.Jo prašymu 2000.12.21 rajono Taryba keramijos muziejų kaip filialą priskyrė Utenos kraštotyros muziejui. 2001-02-02 Vytautas Valiušis keramikos
kolekciją (730 eksponatų rinktų daugiau kaip 20 metų) oficiliai padovanojo muziejui. Muziejuje nuolat vyksta kultūriniai renginiai, eksponuojami tautodailininkų darbai.

V. Valiušio keramikos muziejus

Leliūnai istorinio herbo neturėjo. Motyvų ieškant, sumanyta, kad seniūnijos augimui didelę įtaką turėjo per Leliūnus nutiestas Kaunas - Zarasai plentas. Jį herbe vaizduoja žaliame fone auksinis kelias, kuris simbolizuoja per pelkėtą vietą nutiestą plentą. Antras simbolis- stilizuotų vargonų detalė, primenanti garsiuosius vargonus ir šio krašto gyventojų muzikalumą.Herbo širdyje įdėtas raudonas skydas primena leliūniškių narsą, ištvermę ir kovose už Lietuvos laisvę pralietą kraują. Uteniškės Vidos Navikienės sukurtą Leliūnų herbą Lietuvos Respublikos prezidentas dekretu patvirtino 2004 m. gegužės 25 d.

Leliūnų herbas

Rajono savivaldybė nupirko miestelio centre buvusias valgyklos patalpas. Antrame aukšte po rekonstrukcijos bus sukeltos visos reikalingiausios  įstaigos.( seniūnija,medicinos punktas, žemėtvarkos tarnyba, bendruomenės  veiklai bus skirta nemaža dalis patalpų. Taip pat antrajame aukšte bus  įrengta didelė salė. Nes mes jau mokame gražiai leisti laiką. Labai džiaugiamės, kad rekonstruojant kelią pavyko susitarti su jį rekonstravusia organizacija, kuri nemokamai mums įrengę O,20 ha aikštę miestelio centre, kur dabar rengiame kraštiečių šventes, nes kitaip niekur netilptume. Persikėlę į šias patalpas prasidės globos namų plėtra. Čia galės apsigyventi apie 32 gyventojus. Nes 2006 m. lapkričio 30 d. rajono taryba priėmė sprendimą steigti biudžetinę įstaigą "Leliūnų socialinės globos namai" Miestelyje yra ryšių skyrius, S. Kviklio, R. Valiulio individualios parduotuvės, Vartotojų kooperatyvo parduotuvė, kavinė "Arneda".

Bendruomenės taryba yra pagrindinis ramstis seniūnijoje, sprendžiant visas problemas, rengiant renginius, ir kt.

Bendruomenės taryba

Labai aktyvi NVO moterų bendrija "Leliūna", kuri savo veiklą vykdo jau 10 metų. Darbščių moterų iniciatyva įkurtas religine tematika muziejus parapijos patalpose. Veiklioms moterims vadovauja Alena Trumpienė. Leliūnų seniūnijos bendruomenės, moterų bendrijos "Leliūna" atsiradimas ir veikla tai didelis ramstis ne tik seniūnijai bet ir visiems žmonėms. Nes tik sutelktai, dirbdami bendrai galime labai daug ir gero pasiekti. Bendravimo veikla mus įveda į trigubą pasaulį.

Esame labai dėkingi mūsų seniūnijos bendruomenės pirmininkui Kęstučiui Udrui, už puikų bendruomenės valdymą.

Mūsų kraštą puošia Sūngailiškio piliakalnis, kurio teritorijoje įrengta medžiotojų klubo poilsiavietė.

Medžiotojų klubo poilsiavietė

Juozo Kazicko sumanymu prie Apšlavo ežero Stabulankių kaime įrengtas savotiškas monumentas kaimui. Aukštame stogastulpyje, kuriame pavaizduoti Lietuvos didieji kunigaikščiai, nurodyta, kad 1940 m. buvo 47 vienkiemiai, kuriuose gyveno 261 žmogus. Juozas savo sodyboje atgaivino kaimų susiėjimus, rengdamas gegužines, puoselėdamas tautines tradicijas. Tai mūsų šviesuolis.

Seniūnijos puošmena šalia Utenos legendomis apipintas Norkūnų piliakalnis. Mūsų seniūnija didelė, joje gyvena daug puikių ūkininkų, kurie garsina mūsų kraštą tai Saulė ir Arūnas Kudrevičiai, Dijokai, Varkavičiai,  Motiejūnai A. Vitas ir daugelis kitų.

Seniūnijoje gyvena be galo mieli, geri ir paprasti žmonės, kurie myli savo kraštą, stengiasi įvairiais būdais jį papuošti. Kokios nuostabios mūsų seniūnijos gražiausios sodybos. Eilę metų rengiame jų konkursus, tačiau pastaraisiais nebeįmanoma jų visų įvertinti. Viena už kitą gražesnės originalesnės. Ir kaip gi nesidžiaugsi tuo, kas buvo praeities istorijoje ir kas dabar yra. Kas gi jei ne mes patys tęsime gražią savo krašto istoriją, nes šiandien mes čia šeimininkai. Mylėkime savo kraštą ne žodžiais bet gražiais darbais.

Su meile ir pagarba
Jūsų seniūnijos seniūnė
Lina Petroniene

Į turinį

GYVENIMO RUDUO GLOBOS NAMUOSE


Gimti namai, numintas slenkstis, stalas, ant kurio dėdavo šiltą, tik iš krosnies ištrauktą duonos kepalą, žmogų padaro sėsliu. Ši graži tradicija senajame kaime buvo prigijusi ir jos šventai laikytasi. Tačiau gyvenimas labai trumpa akimirka. Senatvė nelaukiama ateina, o jinai kartais būna negailestinga: pagrobia kaip vagis sveikatą, ligomis apdalina, pilkuma uždengia saulės spindulius, nutildo miško ošimą ar artimų žmonių tariamą žodį.

Mūsų seniūnija yra pati didžiausia gyventojų skaičiumi rajone, tuo pačiu daugiausiai ir turime vienišų žmonių, kuriems jau gimtų namų slenkstis sunkiai peržengiamas, tačiau didelis noras būti ir gyventi ten, kur kaip akimirka prabėgo gyvenimas. 1996 m. dalyvaujant Švedijos vyriausybės ir Utenos rajono savivaldybės bendrame projekte kilo idėja , kaip gi įsteigti globos namus čia - mūsų seniūnijoje. Teko patirties semtis Švedijoje, ja taikyti čia, nes norėjosi įkurti tokius globos namus, kuriuose būtų ne tik jauku ir gera, bet ir negniuždytų senukų globos įstaigų gigantiškumas, kad žmogus, išėjęs iš savo namų, nesijaustų vienišas tarp kitų žmonių. Ne taip jau lengva nuo svajonių pereiti prie realių darbų, nes neišvengiamai susidūrėme su daugeliu problemų:  finansinių, patalpų, įrangos ir kt. Visa tai pasiekiama kai atrandi palaikymą supratimą, pirmiausia tai rajono valdžios, tuo metu dirbusio mūsų didžiai gerbiamo klebono Kosto Balsio, kuris atidavė Pakalnių parapijos patalpas. Tam pritarė savo seniūnijos žmonės. Gavę Švedijos vyriausybės paramą patys savo jėgomis paremontavome klebonijos patalpas. Ir taip 1996 m. gruodį tuo metu rajono tarybai vadovavęs meras Rimantas Dijokas pritaria šiam sprendimui įkurti „PAKALNIŲ SENELIŲ GLOBOS NAMUS“ ir taip prasideda mūsų gyvavimas. Tačiau pradžia visada sunki, ir jei nebūtų atsiradę žmonių, kurie suprato šių namų reikalingumą būtų buvę sunkiau. Kiekvieno tuo metu nors ir mažiausia parama turėjo aukso vertę. Prisiminus pirmąsias dienas, kada kūrėme šiuos namelius užlieja begalinio džiaugsmo banga. Kaip gera, kad dar ne visi Lietuvoje esame abejingi kito žmogaus problemai, kad dar yra žmonių, neprašančių už darbą atlygio ir visomis jėgomis prisidedančio prie švento visiems reikalo - pagalbos silpnesniam. Neįsivaizduoju jei nuo pat pirmųjų dienų nebūtų buvę šalia gyvenančių, Onutės ir Antano Kezių, kurie didžiąją ūkinių problemų naštą nešė kartu su šeimininkutėmis Sigute Šiukščiuviene, Rimute Bražėniene, turbūt tolimesnis globos namų egzistavimas būtų sustojęs. Begalinė pagarba ir padėka šiems žmonėms. Pakalniuose gyvenome 3 metus.  Skirtingais keleliais gyventojai atėjo į šiuos namus, bet visų jų lemtis vienoda: reikalinga kito globa ir parama. Pirmosios į juos atėjo nesukūrusios šeimų dabar jau a. a. Bronė ir Zofija Pakalnytės, Marijona Voverienė, Ona Judickaitė.

2000 m. įvykus didelei nelaimei Pakalniuose - sudegus bažnyčiai, rajono tarybos sprendimu nuo 2000m. liepos 1 d. Globos namai perkeliami į Leliūnus. Uždarius darželį liko tuščios patalpos. Ir vėl per viešųjų darbų programas savo jėgomis remontavome, pritaikėme patalpas kad būtų patogu gyventi didesniam būriui mūsų seniūnijos gyventojų, nes atsirado didesnis poreikis. Globos namai rajono tarybos sprendimu pakeičiami į „LELIŪNŲ SENIŪNIJOS GLOBOS NAMAI“. Ir taip per 10 - metį mūsų gretos išaugo ir šiandien nameliuose gyvena 16 globotinių. Globotiniai yra tik iš mūsų seniūnijos. Čia dirba puikūs darbuotojai, kurie lengvina sunkią gyvenimo naštą.

Visą dešimtmetį dalinamės džiaugsmu ir skausmu. Per šį laikotarpį į amžiną poilsį palydėjome pirmąsias gyventojas. Kartu lyg viena šeima laukiame didžiųjų švenčių - kada susėdame prie didelio šeimos stalo, aptiesto balta linine staltiese su po ja padėta šieno saujele, dalinamės kalėdaičiu, linkėdami vieni kitiems ramybės, darnos, supratimo ir Dievo palaimos.

Džiaugiuosi, kad norinčių patekti į mūsų namelius, sąrašas didėja. Reiškia tokio tipo nameliai reikalingi. Džiaugiuosi, jei čia žmonės atranda atramą, jei gyvenimo ruduo pas mus lengvesnis. Tai reiškia mes turime vykdyti tolimesnę socialinių paslaugų plėtrą. To ir tikimės. Turime tapti atskira įstaiga, kuri galėtų tenkinti dar didesniam poreikiui. O jis yra.

Leliūnų seniūnijos seniūnė
Lina Petroniene

,,STILIUS“ skelbė nominaciją ,,Už lemtingą posūkį. Šviesos link“

Dalyvavo Leliūnų seniūnė Lina Petronienė. Už tai, kad baigusi du Universitetus grįžo į gimtąjį bažnytkaimį. Už tai, kad Leliūnuose jos dėka globojami ir gerbiami žilagalviai. Ir už tai, kad globos nameliai įkurti garbingiausioje vietoje – greta seniūnės kabineto.

Į turinį
Visos teisės saugomos © 2006 Leliūnų seniūnijos bendruomenė